Nuotraukose, fotografuotose 1904 metais, matosi dar neapaugę medžiais piliakalniai. Vietomis šlaitai buvo paveikti erozijos, tebeardomi ir dabar.

Didelė teritorija, apie 20 hektarų, į rytus nuo piliaviečių, buvo gerai apsaugota natūralių gamtinių sąlygų. Iš šiaurės pusės statūs Suvirkštos šlaitai, iš pietų- pelkės ir ežerai. Kiek mažiau natūraliai saugi buvo rytinė teritorijos pusė, čia turėjo būti tvirčiausi įtvirtinimai. Teritorijos viduje,  rytinėje dalyje, buvo atviras,  15-20 arų vandens telkinys 13 poz., iš jo galėjo būti girdomi gyvuliai. Šios teritorijos paskirtis greičiausiai buvo ūkinė, skirta gyvuliams laikyti, amatininkams ir kitoms pilių komplekso aptarnavimo funkcijoms vykdyti.

Keliai

Tarp Kunigaikščio pilies ir 2 poz. pažymėto piliakalnio buvo vartai į tvirtovę. Kelias vedė į Vėluikius, Trepus, Upyną -viena kryptimi. Kelio atsišakojimas už Suvirkštos vedė į Karšuvos kaimą, Kalniškius , Simėnus, Stulgius. Už vartų, tvirtovės teritorijoje, kelias vadinasi ,,Raguva‘‘ dėl rago formos, yra išlikęs ir buvo naudojamas iki šio amžiaus. Vienoje vietoje dėl grunto erozijos jo naudojimas yra pavojingas, bet  pėsčiomis praeiti galima. Kelio kryptis tvirtovės viduje, kur baigiasi Raguva, nėra žinoma, schemoje jo vieta spėjama. Greičiausiai kelias ėjo per visą tvirtovės teritoriją rytų kryptimi, link rytinių vartų.

Kelias už rytinių vartų vedė į apylinkę, kuri vadinasi ,,Karinkalnis‘‘. Paėję apie kilometrą nuo rytinių vartų  atsiduriame labai keistoje kalvotoje teritorijoje. Iš visų pusių apsupta aukštumų, iš niekur nematoma, viduje turinti žemesnių kalvų ir žemumų, galėjo lengvai paslėpti kelių tūkstančių raitelių kariuomenę, čia buvo galima užimti geras pozicijas atvirame mūšyje. Per Karinkalnį kelias toliau eina į Giržadus, Adakavą, Nemakščius.

Kelias už Raguvos galėjo atsišakoti į pietų pusę. Pervažiavus du tiltus per griovius ir pietinius  tvirtovės vartus buvo galima išvažiuoti į Adakavą, Nosaičius, Skaudvilę, Varlaukį, Eržvilką. Vartai čia įtraukti į vidų gynybinių sienų atžvilgiu, taip jų išorė  galėjo būti gerai apsaugota iš bokštų.

Aprašyti keliai tuo laiku ir šiandien dar yra naudojami kaip kaimo keliukai.

Kelias dabar  jungiantis Kryžkalnį ir Skaudvilę , dar vadinamas senuoju keliu, buvo nutiestas daug vėliau, vietovė buvo pelkėta. XIII amžiuje pelkės buvo natūrali kliūtis apsunkinanti patekimą prie tvirtovės.

Kaip galėjo susiformuoti tvirtovės vaizdiniai,  ilgainiui tapę heraldikos simboliu

Dar praeitame šimtmetyje, kada nebuvo naujojo kelio Kryžkalnis-Tauragė , visi Karšuvos, Ivangėnų, Zakarkiškės ir Kalniškių gyventojai  vykdavo lanka, plytinčia tarp gynybinių įtvirtinimų ir Ančios upės. Takas buvo pusmetriu pakilęs virš lankos ir giliai įsirėžęs į, pietų pusėje, esantį šlaitą.

Priešais piliavietę, kitoje Ančios pusėje buvo Vėluikių kaimas. Apie kilometrą nuo piliakalnių, aptikti ir ištyrinėti Vėluikių kapai, priklausantys X-XI amžiaus Skalvių genties palaidojimams .

Gyventojai dažnai vykdavo pro vakarinę  tvirtovės pusę, aplenkdami pilėnus, Adakavo , Šidagių, Nosaičių,  Skaudvilės kryptimis. Kelias buvo svarbus, intensyviai naudojamas, dėl ko pilies įtvirtinimai, ilgainiui, praeinantiems gyventojams, formavo įsimenančius vaizdinius ir pojūčius.

Čia pavartotas žodis ,,Pilėnai‘‘, geriausiai nusakantis visos gynybinės tvirtovės,  ten esančių žmonių, jų reikalų, vykdomų funkcijų visumą. Būtent toks santykis buvo tarp aplinkinių gyvenviečių ir pilių teritorijos.

Gedimino stulpai kaip simbolis, pradėtas naudoti tik Kęstučio, išplėtotas Vytauto valdymo laikais, nusakant giminės kilmę, kartu atmenant tėvoniją, kurios jau nebebuvo.

Karšuvos tvirtovė XIII-XIV amžiaus Žemaitijos gynybinės sistemos centras

Iš istorinių šaltinių galima padaryti išvadą apie gerai organizuotą krašto gynybą. Išmaniai buvo naudojamasi savo krašto pažinimu, išnaudojant miškų, pelkynų, kalvų ir kitų natūralių gamtos sąlygų visumą. Suaktyvėjus žemių  puldinėjimui XIII amžiuje, iškilo būtinybė labiau centralizuoti apsaugą, nepaliekant gynybos tik užpultos žemės kunigaikščio rūpesčiui. Tam reikėjo įrengti centrinę tvirtovę, kurioje būtų sukaupta pagrindinė dalis gynybai reikalingų išteklių, organizuojant gynybinius ar puolamuosius darinius. Tokio centro įkūrimas, pasirenkant Ivangėnus, turėjo atitikti daugelį reikalavimų.

Tvirtovė negalėjo būti iš toli matomoje vietovėje arba netoli pagrindinių priešo judėjimo maršrutų.

Turėjo būti gana slapta ir gerai apsaugota tiek natūralių gamtos sąlygų, tiek nuo atsitiktinių akių.

Kartu toks centras turėjo būti nedaug nutolęs nuo ginamos teritorijos centro.

Tokios gynybos organizavimo pavyzdžiu gali būti ,,Saulės‘‘ mūšis. Kol priešai keletą dienų  siautėjo po kaimus, Vykintas suspėjo surinkti kariuomenę, išžvalgyti, tinkamai parinkti mūšio vietą ir laiką, ten nuvykti ir sėkmingai pastoti kelią.

Visas šias sąlygas atitiko ši vietovė. Pagrindiniai priešų judėjimo keliai buvo panemune, pagal Jūros upę.  Taip pat,  kryptimi nuo Aukaimio, Upynos, Kaltinėnų link Medininkų, kryptini nuo Norkiškės, Skaudvilės, Trepų, Bijotų, Stulgių link Kražių,  kryptimi nuo Jurbarko, Eržvilko, Skaudvilės, Nemakščių link Ižininkų. Pagal paminėtus maršrutus išsidėstęs gausus piliakalnių tinklas. Vien tas faktas, kad yra išlikę Gedimino atraminių pilių pavadinimai, pagal geografiją apima visą gynybinę teritoriją. Pradedant Gėluvos piliakalniu, toliau Veliuonoje Gedimino kalnu ir Kvėdarnoje Gedimino pilimi. Iki paminėtų vietovių yra apytiksliai vienodas atstumas nuo Ivangėnų .

Galėjusi būti tvirtovės teritorija didelė, galima buvo išlaikyti tam tikrą kiekį gyvulių, daugiausiai arklių.

Reikia pastebėti , kad šiame krašte buvo ypatingas ryšys su arkliais, apie tai byloja legendos susijusios su  naktigonėmis. Naktigonių metu ganomi ir saugomi arkliai išginti į atokesnes ganyklas ilgesniam laikui.

Peržvelgus pagrindinius mūšius XII-XIV amžiuje Žemaitijos teritorijoje, pastebime, jų buvo daugiausiai prie pilių stovėjusių netoli paminėtų kelių, visoje panemunėje. Ivangėnuose, istoriniuose šaltiniuose  mūšiai neaprašomi.

Karšuvos žemės kunigaikščiai

1219 m Lietuvos ir Volynės taikos sutartyje  minimi du Žemaičių kunigaikščiai. Pirmasis Girdvilas, antrasis Vykintas. Pagal paminėjimo pirmumą būtų galima spręsti apie kunigaikščių įtakingumą

Greičiausiai, Girdvilas yra Karšuvos, pirmasis paminėtas kunigaikštis. Pastabą dėl vardo rašymo. Žemaitiškai turėtų būti Gedvilas, kirčiuojasi kaip Skaudvilė. Asmenine patirtimi galiu pateikti tris būdus kaip šią pavardę taria slavai. Pirmiausia ,,Gėdvilas‘‘, antra- ,,Giadvilas‘‘, ir Girdvilas. Iš kur jie girdi,, r‘‘ raidę niekaip negalima paaiškinti. Taip pat yra su vardu ,,Daiva‘‘- ,,nu jasno Darja‘‘. Tais laikais kunigaikščiai negalėjo paprieštarauti kaip užrašyta jų pavardė, teko pasitikėti raštininku, bet dabar reikia tai atitaisyti.

Pagal šios pavardės paplitimą Tauragės, Šilalės, Jurbarko rajonuose galima suprasti, kad šis vardas, vėliau pavardės, yra tiesiogiai susiję. Nežinia kaip mūsų protėviai parinkdavo vardus, kol nebuvo paveldėjimo teisės, greičiausiai suteikdavo nusipelniusio asmens vardą, tokia tradicija išlikusi ir dabar, kada žmogui suteikiamas tėvo arba senelio vardas.

Gedvilo vardas galėjo būti garsus ir įtakingas tuo metu. 1183-1185 metais įvyksta persilaužimas Baltų genčių  gyvenime dėl genčių suvienijimo. Dažnai plėšiamas kraštas ėmė rengti atsakomuosius žygius į Rusią, į Kuršą, į Germanų žemes. Pagerėjo žmonių gyvenimas, buvo naudojamasi karo grobiu, darbams atlikti parsivarydavo belaisvius. Tuo metu Gedvilas galėjo būti 25-35 metų amžiaus, visi įvykiai pagerinę gyvenimo sąlygas, iki 1219 metų galėjo būti siejami su jo valdymu.

Kitas kunigaikštis, pagal eiliuotąją Livonijos kroniką, galėjo būti Alminas, išrinktas visų žemaičių vadovauti gynybai XIII amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Istorikė Inga Baranauskienė, 2010 10 28 d. istoriniame straipsnyje ,,Nepasidavę lemčiai‘‘ jį įvardija kaip pergalingo Durbės mūšio (1260 07 13) vadą ir sumanų visos Žemaitijos, Prūsijos ir kitų Baltų genčių gynėją. Istorikės manymu, Alminas buvo Gedvilo palikuonis.

Alminui žuvus, vienoje iš ginamų Prūsijos pilių, vadovavimą iš karto, ar kiek vėliau perėmė Gediminas.

Dabar sunku nustatyti koks ryšys siejo valdovus, giminystės, valdžios perimamumo ar buvo renkami sueigose.

Noriu atkreipti dėmesį į Gedimino vardo sandarą. Pirmoji vardo dalis atitinka Gedvilo vardą, antroji vardo dalis, Almino vardo galūnę. Raidė ..i‘‘ galėtų atlikti jungtuko ,,ir‘‘ sutrumpintą reikšmę. Nors gali būti vardas sudarytas Gedvilui minėti. Šiuo atveju geriau tiktų sudurtinis vardas Gedminas, taip pat sutinkamas.

Karšuvoje, kaip ir kitose baltų gentyse, dažnai vardai, ypatingai vietovardžių, susideda iš dviejų reikšminių žodžių, nusakančių vietovės savybes. ,,Gedvilo‘‘ vardas sudarytas iš dviejų žodžių, gedulo ir vilties.

Kalvota karinių veiksmų vieta, esanti Ivangėnuose, vadinama ,,Karinkalniu‘‘.

Netoliese, už 2 kilometrų į rytus  yra gyvenvietė ,,Gedgaudiškė‘‘(gedulas, gaudimas), dailininko Alfonso Čepausko gimtinė.

Panašiai galima skaityti ir vietovardį ,,Skaudvilė‘‘.

Prieš įkurdamas Vilnių Gediminas kaupė patirtį ir valdė Karšuvą, kol tapo LDK valdovu.

Gedimino broliu laikomas Margiris, vėlesnis valdovas po Gedimino. Greičiausiai jo atsakomybėje buvo apsaugoti pilis 1329 m., kada jungtinė Vokiečių ordino ir Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio kariuomenė sunaikino Aukaimio pilį, užėmė Šiauduvos, Gegužės, Medvėgalio ir Gedimino pilį prie Kvėdarnos. Prasidėjo nesėkmių metas, pasibaigęs Pilėnų tragedija 1336 vasario 25 dieną.

Po nesibaigiančio karo niokojimų, kraštas tapo dykviete. Tik 1385 metais vėl minima Karšuvos pilis.

Pilėnai, kur turi degti švieselės Vėlinių dieną

Keletas pastebėjimų iš Pilėnų sunaikinimo aprašymo.

Pillėnai buvo Trapėnų žemėje. Ši užrašyta aplinkybė leidžia spėti priešų priartėjimo prie Pilėnų kryptį. Greičiausiai, Trepai buvo paskutinė vietovė prieš pasiekiant įtvirtinimus. Priešas atėjo nuo Trepų pusės per Vėluikius ir apgulė vietovę.

Dailininkas Alfonsas Čepauskas papasakojo šio krašto istoriją  išleisdamas keletą darbų ciklų:

,,Karšuvos poringė’’ ir ,,Trapėnų kronika’’. Keletas darbų iš pastarojo ciklo: Priesaika , Sunki gintis , Meldimas , Įsiveržimas , Amžinai laisvi.

Kita aplinkybė tai įvykio data.  Vasario 25-oji yra giliausios žiemos metas, didžiausia tikimybė kada sukaustyta žemė ir balos. Dažniausiai dėl tos priežasties žygiai būdavo rengiami žiemą, kad galima būtų lengviausiai įveikti užpelkėjusias vietas kelionėje. Šiuo atveju Karšuvos įtvirtinimai taip pat buvo daugelyje vietų apsaugoti pelkėmis, užšalęs ledas palengvino priešui puolimą. Atsižvelgiant į tai, labiausiai tikėtina koncentruota tvirtovės puolimo vieta buvo iš pietų pusės.

Dalis gynėjų prasiveržė iš apsupties. Greičiausiai tai pavyko padaryti Suvirkštos slėniais rytų kryptimi.

Po tokių įvykių tikrai lieka ženklų ir po daug metų.

Reikia tinkamai pasirinkti archeologinių tyrinėjimų vietas, panaudoti naujausias technologijas. Pilėnų vietos suradimas turėtų būti vienas iš svarbiausių istorinių tyrinėjimų prioritetu. Reikia tikėtis kad pavyks susiaurinti paieškų geografiją ir galiausiai nustatyti beviltiškos žūties vietą.